Atšilus orams ir gamtai prabundant po žiemos miego, daugelis iš mūsų skuba džiaugtis miškais, parkais bei pievomis, tačiau gamtininkai ir visuomenės sveikatos specialistai kasmet siunčia tą patį, bet gyvybiškai svarbų signalą: kartu su pirmąja žaluma bunda ir vieni pavojingiausių mūsų klimato zonos parazitų – erkės. Nors apie jas kalbama daug, statistika rodo, kad žmonės vis dar dažnai klysta bandydami atpažinti šiuos voragyvius arba vadovaujasi pasenusiais mitais apie jų elgseną. Supratimas, kaip tiksliai atrodo erkė įvairiuose vystymosi etapuose ir kur ji tyko savo aukos, yra pirmasis ir svarbiausias žingsnis siekiant išvengti rimtų, o kartais ir visą gyvenimą luošinančių sveikatos sutrikimų.
Kaip atpažinti erkę: biologiniai ypatumai ir išvaizda
Viena didžiausių klaidų, kurią daro poilsiautojai gamtoje, yra manymas, kad erkė yra lengvai pastebimas, vabalo dydžio padaras. Gamtininkai pabrėžia, kad erkės nėra vabzdžiai – jos priklauso voragyvių klasei, todėl suaugusios jos turi aštuonias kojas (lervos stadijoje – šešias). Jų išvaizda drastiškai skiriasi priklausomai nuo lyties, vystymosi stadijos ir to, ar parazitas yra pasimaitinęs.
Alkana suaugusi erkė yra maža, plokščia, ovalo formos. Jos dydis paprastai svyruoja nuo 3 iki 5 milimetrų, kas prilygsta sezamo sėklai. Patinėliai yra tamsūs, beveik juodi, padengti kietu skydeliu per visą nugarą. Tuo tarpu patelių nugarėlėje skydelis dengia tik priekinę dalį, o likusi kūno dalis yra raudono ar rudo atspalvio. Būtent ši savybė leidžia patelės kūnui išsipūsti jai siurbiant kraują.
Erkių vystymosi stadijos ir jų dydžiai
Pavojų kelia ne tik suaugusios erkės. Siekiant apsisaugoti, būtina atpažinti visas tris aktyvias vystymosi stadijas:
- Lerva: Tai pati mažiausia stadija, vos įžiūrima plika akimi (apie 0,5 mm, aguonos grūdo dydžio). Lervos dažniausiai puola smulkius graužikus, tačiau pasitaiko atvejų, kai įsisiurbia ir žmonėms. Jos turi tik šešias kojas.
- Nimfa: Šiek tiek didesnė už lervą (apie 1,5 mm), primena mažą taškelį ar smiltelę. Nimfos yra ypač pavojingos, nes dėl savo menko dydžio dažnai lieka nepastebėtos ant žmogaus kūno, tačiau jau gali platinti Laimo ligos sukėlėjus.
- Suaugusi erkė (imago): Tai stadija, kurią žmonės atpažįsta lengviausiai. Pasimaitinusi patelė gali padidėti dešimtis kartų ir priminti pilkšvą pupą ar didelį karoliuką.
Kur dažniausiai slepiasi šie pavojingi voragyviai?
Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad erkės krenta nuo medžių, todėl daugelis mano, jog kepurė yra pagrindinė apsaugos priemonė. Gamtininkai šią informaciją griežtai neigia. Erkės neturi sparnų ir jos nešokinėja. Jos yra tykotojos.
Erkės dažniausiai aptinkamos žolėje, ant krūmų šakelių, paprastai ne aukščiau nei 1–1,5 metro nuo žemės paviršiaus. Jos mėgsta drėgnas, ūksmingas vietas. Tipiška erkių buveinė – tai lapuočių miškai, miško pakraščiai, proskynos, aukšta žolė pamiškėse, krūmynai ir pelkėtos vietovės. Tačiau pastaraisiais metais stebima tendencija, kad erkės vis dažniau aptinkamos ir miestų parkuose, soduose ar netgi kruopščiai prižiūrimose vejose, jei netoliese yra apleistų, nešienaujamų plotų.
Šie parazitai turi puikiai išvystytus jutimo organus (Hallerio organą), esančius ant priekinių kojų. Jais erkės jaučia šilumą, anglies dvideginį (kurį iškvepia gyvūnai ir žmonės) bei vibraciją. Pajutusios artėjantį grobį, jos ištiesia priekines kojas ir, vos tik auka prisiliečia prie žolės ar šakelės, akimirksniu prikimba prie drabužių ar kailio.
Kuo rizikuojame: erkių platinamos ligos
Erkės įkandimas nėra skausmingas, nes kartu su seilėmis jos įšvirkščia nuskausminamųjų medžiagų. Būtent todėl žmogus dažnai nepajunta paties įsisiurbimo momento. Didžiausią grėsmę kelia ne pats kraujo siurbimas, o ligų sukėlėjai – virusai ir bakterijos, kurie gali būti perduodami maitinimosi metu.
Erkinis encefalitas
Tai viena sunkiausių virusinių ligų, pažeidžiančių centrinę nervų sistemą. Virusas žmogui perduodamas beveik iš karto po įsisiurbimo, nes jis lokalizuojasi erkės seilių liaukose. Liga dažniausiai vystosi dviem bangomis:
- Pirmosios fazės metu pasireiškia į gripą panašūs simptomai: karščiavimas, kaulų laužymas, galvos skausmas. Tai trunka apie savaitę.
- Po tariamo pasveikimo laikotarpio prasideda antroji banga, kuriai būdingi stiprūs galvos skausmai, pykinimas, sprando sąstingis, sąmonės sutrikimai, o sunkiais atvejais – paralyžius.
Specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, gydomi tik simptomai. Vienintelė patikima apsauga – skiepai.
Laimo liga (boreliozė)
Tai bakterinė infekcija, kurią sukelia Borrelia genties bakterijos. Skirtingai nei encefalito atveju, bakterijos yra erkės žarnyne, todėl joms perduoti reikia daugiau laiko (paprastai 24–48 valandų įsisiurbimo). Pagrindinis ir ryškiausias ligos požymis – migruojanti eritema (raudona dėmė, kuri plečiasi, o jos centras dažnai lieka blyškus). Tačiau dėmė atsiranda ne visais atvejais.
Negydoma Laimo liga gali pažeisti sąnarius, širdį ir nervų sistemą. Vakcinos nuo šios ligos nėra, tačiau ji sėkmingai gydoma antibiotikais, jei diagnozuojama laiku.
Efektyviausios apsaugos priemonės gamtoje
Gamtininkai ir medikai sutaria, kad geriausia apsauga yra prevencija. Ruošiantis į gamtą, reikėtų atkreipti dėmesį į aprangą ir elgseną:
- Tinkama apranga: Dėvėkite šviesius drabužius – ant jų lengviau pastebėti ropojančią tamsią erkę. Rinkitės drabužius ilgomis rankovėmis, kelnes sukiškite į kojines ar batus. Galva turėtų būti pridengta skarele arba kepure (nors erkės nekrenta iš medžių, tai padeda apsisaugoti joms ropojant aukštyn).
- Repelentai: Naudokite chemines priemones, skirtas atbaidyti erkes. Atkreipkite dėmesį į veikliąją medžiagą – efektyviausi preparatai sudėtyje turi DEET, ikaridino arba permetrino (pastarasis skirtas tik drabužiams).
- Reguliari apžiūra: Būdami gamtoje, kas valandą apsižiūrėkite. Erkė retai įsisiurbia iš karto – ji gali ilgai ropoti ieškodama plonos odos vietos.
- Kūno patikra grįžus: Grįžę namo, atidžiai apžiūrėkite visą kūną, ypač kirkšnis, pažastis, pakinklius, sritį už ausų ir kaklo zoną. Nusiprauskite po dušu ir iššukuokite plaukus.
Ką daryti įsisiurbus erkei? Griūvantys mitai ir taisyklingas traukimas
Jei visgi radote įsisiurbusią erkę, svarbiausia – nedelsiant ją pašalinti. Kuo trumpiau erkė bus įsisiurbusi, tuo mažesnė tikimybė užsikrėsti Laimo liga (erkinio encefalito rizika išlieka net ir trumpai įsisiurbus).
Pamirškite senus liaudies patarimus tepti erkę aliejumi, riebalais ar laku. Tai tik pablogina situaciją: dūstanti erkė gali pradėti vemti į žaizdą, taip pagreitindama infekcijos perdavimą. Taip pat nereikėtų erkės sukti prieš ar pagal laikrodžio rodyklę – ji neturi sriegio.
Taisyklingas šalinimas:
- Naudokite pincetą arba specialų erkių traukiklį.
- Suimkite erkę kuo arčiau odos (už galvutės, ne už pilvelio).
- Traukite lėtu, tolygiu judesiu aukštyn.
- Jei galvutė nutrūko ir liko odoje, nepanikuokite – organizmas ją pašalins kaip svetimkūnį, arba galite ją išimti kaip rakštį.
- Ištraukimo vietą dezinfekuokite.
Ištraukus erkę, stebėkite savo savijautą ir įkandimo vietą apie 30 dienų. Atsiradus paraudimui ar karščiavimui, nedelsiant kreipkitės į gydytoją.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar erkes galima sutraiškyti pirštais?
Jokiu būdu. Sutraiškius erkę, jos kūno skysčiai (kuriuose gali būti ligų sukėlėjų) gali patekti ant odos, o per mikrobraižymus – į organizmą. Visada naudokite įrankius.
Ar visi erkių įkandimai sukelia ligas?
Ne, ne visos erkės yra infekuotos. Tačiau vizualiai atskirti užkrėstos erkės nuo sveikos neįmanoma, todėl kiekvieną įkandimą reikėtų vertinti kaip potencialiai pavojingą.
Ar naminiai gyvūnai gali parnešti erkių?
Taip. Šunys ir katės, lakstantys po žolę, kailiu gali parsinešti neįsisiurbusių erkių, kurios vėliau namuose gali perropoti ant žmonių. Be to, gyvūnai patys serga erkių platinamomis ligomis, pavyzdžiui, babezioze.
Kada erkės yra aktyviausios?
Erkės aktyvios tampa, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia +5–7 °C. Lietuvoje sezonas paprastai prasideda kovo mėnesį ir, priklausomai nuo orų, gali tęstis iki pat lapkričio ar gruodžio.
Besikeičiantis klimatas ir ilgėjantis rizikos sezonas
Gamtininkai pastebi nerimą keliančią tendenciją: šylant klimatui, erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje ir visoje Europoje ženkliai ilgėja. Jei anksčiau žiemos pertrauka būdavo ilga ir gili, dabar, esant šiltoms žiemoms, erkės gali pabusti net sausio ar vasario mėnesiais, jei temperatūra pakyla aukščiau nulio. Tai reiškia, kad budrumo negalima prarasti beveik visus metus. Be to, šiltėjantis klimatas sudaro palankias sąlygas plisti ir naujoms erkių rūšims bei jų pernešamoms ligoms, kurios anksčiau mūsų regione nebuvo fiksuojamos. Todėl gamtos mylėtojams rekomenduojama ne tik pasikliauti sėkme, bet ir aktyviai domėtis profilaktikos priemonėmis bei stebėti besikeičiančią aplinką.
