Siauralapis gaurometis, dažnai vadinamas lietuviškąja arbata arba „Ivan čai“, pastaruoju metu išgyvena tikrą renesansą. Tai nėra tiesiog dar viena vaistažolė, kurią užsiplikome peršalę – tai gilias tradicijas turintis gėrimas, kuris, teisingai paruoštas, savo skoniu bei aromatu gali drąsiai konkuruoti su aukščiausios rūšies kiniškomis ar indiškomis arbatomis. Daugelis žmonių, pirmą kartą paragavę kokybiškai fermentuotos gauromečio arbatos, nustemba pajutę vaisių, medaus, karamelės ar net džiovintų slyvų poskonius, kurių visiškai nėra paprastai išdžiovintame augale. Tačiau norint išgauti šią skonių simfoniją ir išsaugoti naudingąsias medžiagas, neužtenka tiesiog priskinti lapų ir padėti juos ant palangės. Paslaptis slypi technologijoje, kantrybėje ir procesų išmanyme, todėl kviečiame pasinerti į šio nuostabaus augalo paruošimo subtilybes.
Kodėl svarbu ne tik džiovinti, bet ir fermentuoti?
Dauguma pradedančiųjų žolininkų daro vieną esminę klaidą – jie gaurometį tiesiog išdžiovina kaip mėtas ar čiobrelius. Nors tokia arbata yra vartojama ir turi gydomųjų savybių, jos skonis dažnai primena šieną ar tiesiog paprastą žolę. Norint atskleisti tikrąjį gauromečio potencialą, būtina fermentacija.
Fermentacijos metu augalo ląstelėse esančios medžiagos oksiduojasi veikiamos oro ir savų fermentų. Šio proceso metu netirpūs junginiai virsta tirpiais (todėl arbata tampa sodrios spalvos), o žolės kvapas transformuojasi į gėlių ir vaisių aromatą. Būtent fermentuotas gaurometis neturi kofeino, bet pasižymi tonizuojančiu poveikiu, gerina nuotaiką ir reguliuoja virškinimą.
Tinkamas žaliavos rinkimas – sėkmės pagrindas
Geriausia arbata prasideda ne virtuvėje, o pievoje. Siauralapį gaurometį geriausia rinkti jo žydėjimo pradžioje arba masinio žydėjimo metu – dažniausiai tai būna birželio pabaiga ir liepos mėnuo. Svarbu laikytis kelių esminių taisyklių, kurios lems galutinį produkto kokybę:
- Laikas: Rinkite lapus ryte, kai nukrenta rasa, bet saulė dar nespėjo per daug įkaitinti augalų. Geriausia tai daryti sausą dieną.
- Vieta: Venkite rinkti augalus šalia kelių, dirbamų laukų (dėl pesticidų) ar pramoninių rajonų. Gaurometis linkęs kaupti teršalus, todėl miško laukymės yra idealiausia vieta.
- Technika: Nereikia skinti viso augalo. Viena ranka laikykite stiebo viršūnę (žiedyną), o kita braukite per stiebą žemyn, nuskabydami lapus. Taip augalas liks gyvas, toliau žydės ir barstys sėklas.
- Atranka: Venkite pageltusių, dėmėtų ar vabzdžių pažeistų lapų. Jums reikalingi tik sveiki, žali ir sultingi lapai.
Pirmasis etapas: Vytinimas
Parsinešus lapus namo, negalima iškart pradėti jų trinti ar sukti. Pirmiausia lapai turi šiek tiek apvysti. Tai būtina, kad jie prarastų dalį drėgmės, taptų elastingi ir lūžinėtų sukimo metu.
Paskleiskite lapus 3–5 cm storio sluoksniu ant švaraus audinio arba popieriaus (laikraščiai netinka dėl dažų) pavėsingoje vietoje. Jokiu būdu nepalikite tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes lapai tiesiog išdžius, o ne apvys. Vytinimas trunka nuo 12 iki 24 valandų. Periodiškai lapus reikia pavartyti. Procesas baigtas, kai perlenkus lapą per pusę, centrinė gysla ne traška (lūžta), o lankstosi.
Antrasis etapas: Ląstelių struktūros ardymas
Tai kritinis momentas, nuo kurio priklauso fermentacijos kokybė. Tikslas – suardyti lapo ląsteles, kad išsiskirtų sultys. Tik sultyse esantys fermentai, gavę deguonies, pradės fermentacijos procesą. Yra du pagrindiniai būdai tai padaryti, kurie lems ir arbatos išvaizdą:
Rankinis sukimas (Lapinė arbata)
Imkite keletą lapelių ir trinkite juos tarp delnų, kol jie susisuks į tamsius vamzdelius ir taps drėgni bei lipnūs nuo sulčių. Tai reikalauja daug fizinės jėgos ir laiko, tačiau tokia arbata laikoma aukščiausios kokybės (elitinė). Ruošiant didelius kiekius, tai gali būti varginantis darbas.
Mechaninis malimas (Granuliuota arbata)
Apvytusius lapus galima sumalti per mėsmalę (naudojant stambų tinklelį). Išeiga – žalios granulės. Nors estetiškai tai skiriasi nuo lapinės arbatos, šis būdas užtikrina labai stiprią ir tolygią fermentaciją, nes ląstelės suardomos maksimaliai. Arbata bus sodresnė, tamsesnė ir greičiau pritrauks plikant.
Trečiasis etapas: Fermentacija
Paruoštą masę (susuktus lapelius arba granules) sudėkite į emaliuotą, stiklinį arba plastikinį indą. Svarbu masę gerai suspausti, kad viduje būtų mažiau oro tarpų, bet ne per daug sandariai. Uždenkite indą drėgnu lininiu rankšluosčiu arba audiniu, kad neišgaruotų drėgmė, ir pastatykite šiltai.
Ideali fermentacijos temperatūra yra apie 22–26 °C. Procesas gali trukti nuo 6 iki 24 valandų, priklausomai nuo norimo rezultato:
- Lengva fermentacija (3–6 val.): Arbata bus šviesesnė, skonis primins žaliąją arbatą su gėlių natomis.
- Vidutinė fermentacija (10–16 val.): Atsiranda ryškus vaisių aromatas, arbata tampa rūgštelės ir medaus skonio.
- Ilga fermentacija (20–24 val.): Arbata tampa tamsi, skonis gilus, primena slyvas ar džiovintus vaisius, tačiau ilgiau laikant gali atsirasti rūgimo kvapas, ko reikėtų vengti.
Svarbiausia indikacija baigti procesą – kvapas. Kai žolės kvapas dingsta ir pasikeičia į malonų gėlių-vaisių aromatą, laikas stabdyti fermentaciją.
Ketvirtasis etapas: Džiovinimas ir brandinimas
Norint sustabdyti fermentaciją, masę reikia greitai išdžiovinti aukštoje temperatūroje. Paskleiskite fermentuotą masę ant kepimo skardos plonu sluoksniu (apie 1 cm).
- Įkaitinkite orkaitę iki 100 °C temperatūros.
- Dėkite skardą ir džiovinkite apie 1 valandą šiek tiek pravėrę orkaitės dureles, kad drėgmė galėtų pasišalinti.
- Vėliau sumažinkite temperatūrą iki 50–60 °C ir džiovinkite, kol lapeliai taps visiškai sausi ir trapūs.
Svarbu arbatos neperkepinti, nes ji įgaus degėsių skonį. Tačiau taip pat negalima palikti drėgmės, nes ji supelys. Išdžiovintą arbatą rekomenduojama supilti į drobinį maišelį ir pakabinti sausoje vietoje dar kelioms dienoms „pakvėpuoti“.
Gauromečio arbata turi unikalią savybę – sausąją fermentaciją. Tai reiškia, kad sandariai uždaryta stiklainyje ji bręsta. Tik ką paruošta arbata gali pasirodyti blanki, tačiau po mėnesio, pusmečio ar metų ji tampa vis skanesnė. Tikrieji gurmanai vertina 2–3 metus brandintą gaurometį.
Kaip teisingai plikyti gaurometį?
Net ir geriausiai paruoštą arbatą galima sugadinti netinkamu plikymu. Nors gaurometis nėra toks jautrus kaip subtili baltoji arbata, tam tikrų taisyklių laikytis verta.
Vienam puodeliui (250 ml) rekomenduojama naudoti 1–2 arbatinius šaukštelius fermentuoto gauromečio. Užpilkite ne verdančiu, o maždaug 85–90 °C temperatūros vandeniu. Uždengus puodelį ar arbatinuką, leiskite arbatai pritraukti bent 10–15 minučių. Skirtingai nei žalioji arbata, gaurometis netampa kartus ilgiau stovėdamas, atvirkščiai – jis vis labiau atskleidžia savo naudingąsias savybes.
Šią arbatą galima plikyti pakartotinai 2–3 kartus, kaskart šiek tiek pailginant plikymo laiką.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar gauromečio arbata turi kofeino?
Ne, siauralapis gaurometis visiškai neturi kofeino ar teino. Dėl šios priežasties jis puikiai tinka gerti vakare, nesukelia nemigos ir tinka žmonėms, turintiems padidintą kraujospūdį.
Kiek laiko galima laikyti paruoštą arbatą?
Teisingai išdžiovinta ir sandariai (geriausia stikliniame inde ar metalinėje dėžutėje) laikoma gauromečio arbata savo savybes išlaiko 2–3 metus. Kaip minėta anksčiau, bėgant laikui jos skonis dažnai tik gerėja.
Ar galima gerti gaurometį vaikams ir nėščiosioms?
Paprastai ši arbata laikoma saugia vaikams ir nėščioms moterims, nes ji yra švelni ir natūrali. Tačiau, kaip ir su bet kokiu vaistiniu augalu, nėštumo metu ar duodant labai mažiems vaikams, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ir vartoti saikingai.
Kuo skiriasi žiedų ir lapų arbata?
Galima rinkti ir džiovinti atskirai gauromečio žiedus (jų nereikia fermentuoti, tik išdžiovinti). Žiedai arbatai suteikia grožio ir labai subtilų medaus aromatą, tačiau pagrindinis „kūnas“ ir skonio stiprumas ateina iš fermentuotų lapų. Geriausia yra maišyti fermentuotus lapus su džiovintais žiedais santykiu 10:1.
Gauromečio arbatos vieta kasdienybėje ir deriniai
Gauromečio arbata nėra tik gėrimas troškuliui malšinti. Tai puikus pagrindas kurti savo unikalius arbatos mišinius. Dėl savo ganėtinai neutralaus, bet sodraus pagrindo, fermentuotas gaurometis puikiai dera su kitais lietuviškais augalais. Pavyzdžiui, norint raminančio efekto, jį galima maišyti su mėtomis ar melisomis. Jei trūksta rūgštelės ir vitamino C, įberkite džiovintų šermukšnių uogų, erškėtrožių ar šaltalankių.
Šaltuoju metų laiku gaurometį galima gardinti cinamono lazdele, gvazdikėliais ar imbieru – gausite puikų šildantį gėrimą be kofeino, kuris stiprina imunitetą. Vasarą stipriai užplikytas ir atvėsintas gaurometis su citrina bei ledu tampa puikiausia namine „Ice Tea“ alternatyva.
Šio augalo paruošimas – tai kūrybinis procesas. Eksperimentuokite su vytinimo laiku, bandykite skirtingus fermentacijos trukmės variantus, kol atrasite tą vienintelį, jums tobulą skonį. Kiekvienas stiklainis gali būti vis kitoks, nešantis vis kitokią žinutę iš vasaros pievų.
