Kiekvienas mokinys, sėdėdamas priešais baltą popieriaus lapą, bent kartą gyvenime yra pajutęs tą nemalonų nerimą: nuo ko pradėti? Rašinio rašymas dažnai apipinamas mitais, esą tai – tik įgimto talento reikalas, o įkvėpimas turi aplankyti tarsi mūza. Tačiau tiesa yra visai kitokia, ir bet kuri patyrusi lituanistė jums tai patvirtins. Rašymas yra amatas, technika ir struktūra. Net ir patį originaliausią mąstymą turintis mokinys gali gauti prastą įvertinimą, jei nesilaikys akademinių reikalavimų, ir atvirkščiai – kruopštus pasiruošimas bei taisyklių išmanymas gali garantuoti maksimalų balų skaičių. Svarbiausia suprasti, kad vertintojas ieško ne tik gražių žodžių, bet, visų pirma, logikos, argumentacijos svarumo ir gebėjimo sklandžiai dėstyti mintis.
Temos analizė: raktas į sėkmingą startą
Viena didžiausių klaidų, kurią daro mokiniai, yra skubėjimas rašyti vos perskaičius temą. Dažnai pamatomas vienas pažįstamas žodis (pavyzdžiui, „meilė“, „tėvynė“ ar „darbas“) ir pradedama rašyti viską, ką mokinys žino apie tą sąvoką. Tačiau norint gauti aukščiausią balą, būtina atlikti giluminę temos analizę.
Pirmiausia, turite rasti raktinius žodžius. Jei tema skamba „Ar atlaidumas yra stiprybės požymis?“, rašinys negali būti tiesiog apie atlaidumą. Jūs privalote nagrinėti sąryšį tarp „atlaidumo“ ir „stiprybės“. Ar tai stiprybė? O gal silpnybė? Kodėl? Kiekvienas jūsų teiginys turi grįžti prie šio klausimo. Lituanistai rekomenduoja temą paversti probleminiu klausimu ir į jį atsakyti savo teze. Jei nuklystate į lankas ir pradedate pasakoti siužetus, kurie nesusiję su raktiniais žodžiais, prarandate taškus už turinį.
Geležinė struktūra: rašinio skeletas
Geras rašinys privalo turėti aiškią, nuspėjamą, bet tvirtą struktūrą. Tai padeda skaitytojui (šiuo atveju – vertintojui) lengvai sekti jūsų mintį. Chaotiškas minčių dėstymas, kad ir kokios jos būtų genialios, visada mažina įvertinimą.
Įžanga ir tezės formavimas
Įžanga nėra skirta tam, kad „priirinktumėte žodžių“. Jos tikslas – pristatyti problemą ir, svarbiausia, suformuluoti tezę. Tezė – tai pagrindinė jūsų rašinio mintis, stuburas, kurį įrodinėsite visame darbe. Ji turi būti aiški, konkreti ir vienareikšmiška. Pavyzdžiui: „Manau, kad atlaidumas reikalauja didelės dvasinės brandos, todėl tai yra neabejotinas stiprybės požymis.“ Visi tolesni argumentai turi remti šį sakinį. Venkite tuščiažodžiavimo apie tai, kad „nuo senų senovės žmonės galvojo…“. Eikite tiesiai prie esmės.
Dėstymas: pastraipos anatomija
Kiekviena dėstymo pastraipa turi būti tarsi mažas rašinėlis. Norint gauti aukščiausią balą, rekomenduojama laikytis griežtos struktūros kiekvienoje pastraipoje:
- Teminis sakinys: Pirmasis pastraipos sakinys, kuris pasako, apie ką bus ši pastraipa (dalinė tezė).
- Teiginys/aiškinimas: Išplėtokite mintį savo žodžiais, paaiškinkite, ką turite omenyje.
- Argumentas/Pavyzdys: Čia įtraukiate literatūrinį arba kultūrinį kontekstą. Tai yra įrodymas. Būtina ne tik paminėti autorių ir kūrinį, bet ir paaiškinti, kaip tas pavyzdys įrodo jūsų teiginį.
- Dalinė išvada: Paskutinis sakinys, kuris apibendrina pastraipą ir susieja ją su pagrindine rašinio teze.
Argumentavimas: kaip išvengti siužeto atpasakojimo
Tai yra pati dažniausia moksleivių „duobė“. Vertintojai nuolat kartoja: „Nereikia atpasakoti turinio, reikia analizuoti“. Ką tai reiškia? Atpasakojimas yra tai, kai rašote: „Jonas Biliūnas novelėje „Vagis“ pasakoja apie Jokūbą, kuris užmušė vagį, o paskui labai gailėjosi.“ Tai neša mažai vertės.
Analizė skamba kitaip: „Jono Biliūno novelėje „Vagis“ pagrindinio veikėjo sąžinės graužatis atskleidžia, kad smurtas, net ir ginant savo turtą, palieka neišdildomą pėdsaką žmogaus sieloje. Jokūbo moralinė kančia rodo, jog žmogiškumas yra aukščiau už materialines vertybes.“ Matote skirtumą? Pirmuoju atveju jūs sakote „kas įvyko“, antruoju – „ką tai reiškia“ ir „kodėl tai svarbu temai“. Norint gauti aukščiausią balą, būtina demonstruoti gebėjimą interpretuoti kūrinį, o ne tik jį prisiminti.
Taip pat svarbu tinkamai pasirinkti autorius. Brandos egzaminams (ir rimtiems rašiniams mokykloje) privaloma remtis programiniais autoriais. Tačiau norint nustebinti vertintoją ir parodyti platų akiratį, verta pasitelkti ir kultūrinius kontekstus: filmus, spektaklius, istorinius įvykius ar psichologines teorijas, kurios papildo literatūrinę analizę.
Stilius ir kalbos kultūra
Net ir giliausios mintys nublanks, jei jos bus parašytos skurdžia kalba arba su daugybe klaidų. Aukščiausias balas skiriamas tiems darbams, kurie pasižymi:
- Žodyno turtingumu: Venkite žodžių kartojimosi. Naudokite sinonimus. Vietoj „sako“, rašykite „teigia“, „pabrėžia“, „akcentuoja“, „samprotauja“.
- Sietuvais: Tai žodžiai, jungiantys sakinius ir pastraipas. „Taigi“, „kita vertus“, „be to“, „vis dėlto“, „apibendrinant“ – šie žodeliai suteikia tekstui tėkmę (koherenciją).
- Tiksliu terminų vartojimu: Jei analizuojate eilėraštį, vartokite terminus „lyrinis subjektas“, „metafora“, „įvaizdis“, o ne „autorius rašo“ ar „veikėjas daro“.
Didelis priešas yra „buitinė kalba“. Rašinys yra akademinis tekstas. Jame netinka žargonas, pernelyg emocingos šauktukų virtinės ar familiarus kreipimasis į skaitytoją. Išlaikykite orų, analitinį toną.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Mokiniams dažnai kyla specifinių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada randami vadovėliuose. Štai keletas esminių lituanistės atsakymų:
Kokia turi būti ideali rašinio apimtis?
Valstybinio brandos egzamino reikalavimas yra 500 žodžių. Tačiau „ideali“ apimtis dažniausiai svyruoja tarp 550 ir 700 žodžių. Jei rašote mažiau nei 500, rizikuojate neišplėtoti temos. Jei rašote virš 800, rizikuojate „pilti vandenį“ ir daryti daugiau stiliaus klaidų. Kokybė visada svarbiau už kiekybę, bet minimalią ribą būtina peržengti.
Ar galiu rašinyje vartoti žodį „aš“?
Samprotavimo rašinyje – taip. Jūs reiškiate savo nuomonę, todėl frazės „mano nuomone“, „aš manau“ yra leistinos. Tačiau nereikėtų tuo piktnaudžiauti. Geriau skamba objektyvesnės formuluotės, pavyzdžiui, „galima teigti“, „akivaizdu, kad“, nei nuolatinis „aš, aš, aš“. Literatūriniame rašinyje asmeninės nuomonės raiška turėtų būti dar santūresnė.
Ką daryti, jei egzamino metu „užstringu“ ir nežinau, ką rašyti?
Tai normali reakcija į stresą. Padėkite rašiklį, giliai įkvėpkite ir grįžkite prie plano. Paskaitykite savo tezę. Paklauskite savęs: „Koks pavyzdys geriausiai įrodo šią mintį?“. Jei užstrigote ties vienu argumentu, palikite vietos ir eikite prie kito. Juodraštis yra jūsų geriausias draugas – ten galite piešti schemas, rodykles, kol mintys susigulės.
Ar privaloma remtis tik lietuvių autoriais?
Privaloma remtis bent vienu programiniu lietuvių autoriumi (priklausomai nuo egzamino tipo ir metų reikalavimai gali kisti, todėl visada pasitikrinkite naujausią programą). Tačiau kaip antrąjį autorių ar kontekstą tikrai galite, o kartais ir labai rekomenduojama, pasitelkti užsienio literatūros klasikus (Šekspyrą, Kamiu, Kafką ir kt.), jei jie padeda atskleisti temą.
Paskutinis žingsnis prieš atiduodant darbą
Parašius paskutinį sakinį, darbas dar nėra baigtas. Būtent paskutinės 10–15 minučių dažnai lemia, ar gausite aukštesnį balą. Kai baigiate rašyti išvadą, padėkite tekstą į šalį bent kelioms minutėms. Leiskite akims pailsėti, kad galėtumėte į savo darbą pažvelgti kritiškai, tarsi svetimo žmogaus akimis.
Pirmiausia, patikrinkite logiką. Perskaitykite tik įžangą ir išvadas. Ar jos sutampa? Ar išvadoje atsakėte į klausimą, kurį iškėlėte įžangoje? Dažnai nutinka, kad rašydamas mokinys nuklysta ir išvadoje teigia visai ką kita, nei žadėjo pradžioje. Tai – rimta logikos klaida. Ištaisykite tai suderindami tezę su išvadomis.
Antra, atlikite „autorių auditą“. Ar tikrai tiksliai parašėte autoriaus vardą ir pavardę? Ar nesupainiojote kūrinio žanro (pavyzdžiui, nevadinkite novelės romanu)? Ar veikėjų vardai teisingi? Tokios faktinės klaidos yra skaudžios, nes jų lengva išvengti atidžiai tikrinant.
Galiausiai – skyryba ir rašyba. Skaitykite tekstą lėtai, sakinį po sakinio. Atkreipkite dėmesį į sudėtinius sakinius ir kablelius prieš „kad“, „kuris“, „nes“. Patikrinkite nosines raides galūnėse (ką? – gražią dieną). Jei abejojate dėl kokio nors sakinio skyrybos ar žodžio rašybos – perfrazuokite jį. Geriau paprastesnis sakinys be klaidos, nei įmantrus su klaida. Atidus redagavimas yra profesionalumo požymis, kuris neretai kilsteli darbą į aukščiausią įvertinimo lygmenį.
