Netektis visada užklumpa netikėtai, net ir tais atvejais, kai jai buvo ruoštasi. Tą akimirką, kai sužinote apie artimo draugo, kolegos ar pažįstamo netektį, natūraliai kyla noras išreikšti palaikymą, tačiau kartu atsiranda ir baimė pasakyti ką nors netinkamo. Šiais laikais, kai didžioji dalis mūsų bendravimo persikėlė į skaitmeninę erdvę, užuojautos reiškimas trumpąja žinute, per „Messenger“, „WhatsApp“ ar tiesiog SMS, tapo įprasta norma. Nors kai kurie vis dar abejoja tokio būdo tinkamumu, psichologai ir etiketo žinovai sutaria: geriau parašyti nuoširdžią, trumpą žinutę, nei iš baimės tylėti ir visiškai ignoruoti gedintį žmogų. Žinutė suteikia gedinčiajam erdvės – jis gali ją perskaityti ir į ją atsakyti tada, kai tam turės jėgų, skirtingai nei skambutis, kuris reikalauja tiesioginės ir momentinės emocinės reakcijos.
Ar etiška siųsti užuojautą skaitmeniniu būdu?
Tai vienas dažniausiai kylančių klausimų. Atsakymas priklauso nuo jūsų santykio su gedinčiuoju artumo. Jei tai jūsų artimiausias šeimos narys ar geriausias draugas, žinutė gali pasirodyti pernelyg distancijuota – tokiu atveju geriausia yra skambutis arba, jei įmanoma, gyvas susitikimas. Tačiau daugeliu kitų atvejų – mirus draugo tėvams, kolegos artimajam ar tolimam giminaičiui – žinutė yra visiškai priimtinas ir taktiškas būdas parodyti, kad jums rūpi.
Svarbu suprasti, kad gedulo metu žmogus dažnai būna ištiktas šoko, nuolatinio streso ir organizacinių rūpesčių. Telefono skambučiai gali varginti, versti kartoti tą pačią skaudžią informaciją vėl ir vėl. Tuo tarpu tekstinė žinutė yra neįpareigojanti. Ji parodo jūsų dėmesį, bet nereikalauja, kad gedintysis tuoj pat „susimtų“ ir pradėtų pokalbį. Tai tarsi tylus apkabinimas per atstumą, kuris pasako: „Aš esu čia, aš žinau, kas nutiko, ir man labai gaila.“
Struktūra: kas turi būti geroje užuojautos žinutėje
Rašant užuojautą, dažnai pasimetama tarp noro būti poetiškam ir baimės pasirodyti baniliam. Geriausia strategija – paprastumas ir nuoširdumas. Jūsų žinutėje turėtų atsispindėti keli pagrindiniai elementai, kurie padės suformuoti pagarbią ir palaikančią žinutę:
- Fakto pripažinimas: Aiškiai įvardinkite, kodėl rašote (pvz., „Išgirdau liūdną žinią apie tavo tėčio mirtį“). Venkite miglotų užuominų, nes gedintysis jau ir taip gyvena realybėje, kurioje tai įvyko.
- Užuojautos išreiškimas: Naudokite paprastus, nuoširdžius žodžius. „Reiškiu gilią užuojautą“, „Labai liūdžiu kartu su tavimi“.
- Prisiminimas (jei tinka): Jei pažinojote mirusįjį, trumpas, šviesus sakinys apie jo savybę ar bendrą prisiminimą gali suteikti daug paguodos.
- Pagalbos siūlymas (konkretus): Venkite abstrakčių frazių, geriau pasiūlykite ką nors, ką realiai galite padaryti.
- Pabaiga be spaudimo: Užbaikite žinutę nurodydami, kad atsakyti nebūtina.
Konkretūs žinučių pavyzdžiai įvairioms situacijoms
Kartais sunku rasti tinkamus žodžius, todėl pateikiame keletą šablonų, kuriuos galite adaptuoti pagal situaciją. Svarbiausia – pridėkite bent kruopelytę asmeniškumo.
Artimam draugui
„Mielas [Vardas], ką tik sužinojau apie tavo mamos netektį. Negaliu net įsivaizduoti, ką dabar jauti, bet noriu, kad žinotum – aš esu šalia. Labai tave myliu ir liūdžiu kartu. Jei reikės bet kokios pagalbos ar tiesiog tyliai pabūti kartu, aš pasiekiamas bet kuriuo metu. Neskubėk atsakyti.“
Kolegai ar verslo partneriui
„Gerb. [Vardas], nuoširdžiai užjaučiu dėl Jūsų netekties. Linkiu stiprybės Jums ir Jūsų šeimai šiuo sunkiu laikotarpiu. Darbinius klausimus perimsiu aš, tad prašau dėl nieko nesirūpinti. Laikykitės.“
Pažįstamam, kurio mirusiojo artimojo nepažinojote
„Labas, [Vardas]. Išgirdau liūdną žinią ir norėjau perduoti savo nuoširdžiausią užuojautą. Siunčiu tau ir tavo šeimai stiprybės bei ramybės mintis šiuo metu.“
Kokių žodžių ir frazių griežtai vengti
Nors dauguma žmonių linki gero, tam tikros „guodžiančios“ frazės gali sukelti priešingą efektą – jos gali įskaudinti, supykdyti arba priversti gedintįjį jaustis nesuprastu. Štai sąrašas dalykų, kurių nereikėtų rašyti žinutėje:
- „Aš žinau, kaip tu jautiesi.“ Tai viena didžiausių klaidų. Net jei jūs patyrėte panašią netektį, kiekvieno sielvartas yra unikalus. Jūs nežinote, kokie buvo jų santykiai, kokios aplinkybės. Geriau sakyti: „Galiu tik įsivaizduoti, kaip tau sunku.“
- „Jis dabar geresnėje vietoje“ arba „Dievas pasiima geriausius“. Jei nesate visiškai tikri dėl gedinčiojo religinių įsitikinimų, venkite teologinių interpretacijų. Net ir tikintiems žmonėms mirties akivaizdoje tokie žodžiai gali skambėti kaip jų skausmo menkinimas.
- „Laikas viską gydo.“ Tai klišė, kuri šviežio gedulo metu erzina. Žmogui skauda dabar, ir mintis apie tolimą ateitį nepadeda.
- „Viskas bus gerai.“ Šiuo metu viskas nėra gerai, ir tokia frazė neigia gedinčiojo realybę.
- „Bent jau jis ilgai gyveno“ arba „Bent jau nesikankino“. Bet koks sakinys, pradedamas „Bent jau…“, bando surasti pozityvą ten, kur jo ieškoti dar per anksti. Tai sumažina netekties reikšmę.
Skaitmeninis etiketas: jaustukai ir vieši įrašai
Ar tinka dėti jaustukus (emoji) į užuojautos žinutę? Tai slidus reikalas. Vyresnės kartos atstovams tai gali pasirodyti nepagarbu ar vaikiška. Bendraujant su jaunesniais žmonėmis ar artimais draugais, vienas kitas nuosaikus simbolis gali būti tinkamas. Pavyzdžiui, balta širdelė (🤍) dažnai laikoma gedulo ir tyros meilės simboliu. Tačiau venkite verksmo veidelių, kaukolių ar kitų ekspresyvių ikonų. Žinutė turi būti vizualiai rami.
Taip pat svarbu atskirti privačią žinutę nuo viešo įrašo socialiniuose tinkluose. Jei žmogus viešai nepaskelbė apie netektį savo „Facebook“ ar „Instagram“ sienoje, jokiu būdu nerašykite užuojautos viešai ant jo sienos. Tai gali būti konfidenciali informacija, kurią jis nori pranešti tik artimiausiems. Visada rinkitės privačią žinutę, nebent po viešu gedinčiojo įrašu jau yra komentarų srautas.
Kaip pasiūlyti pagalbą, kad ji būtų priimta
Standartinė frazė „Jei ko nors reikės – sakyk“ dažniausiai lieka be atsako. Gedintis žmogus dažnai net nežino, ko jam reikia, arba jam nepatogu prašyti. Jei tikrai norite padėti, būkite iniciatyvūs ir konkretūs.
Vietoj abstraktaus siūlymo, rašykite:
- „Rytoj būsiu netoliese parduotuvėje, galiu užvežti maisto produktų ar jau pagamintą vakarienę. Palikčiau prie durų, nereikėtų bendrauti.“
- „Galiu savaitgalį paimti tavo vaikus ar šunį pasivaikščioti, kad turėtum kelias valandas ramybės.“
- „Galiu padėti sutvarkyti laidotuvių dokumentus ar atlikti skambučius, jei tau tai per sunku.“
Tokie pasiūlymai reikalauja tik paprasto atsakymo „taip“ arba „ne“ ir nuima sprendimų priėmimo naštą nuo sielvartaujančiojo pečių.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Kada geriausia siųsti užuojautos žinutę?
Geriausia tai padaryti kuo greičiau, kai tik sužinote apie netektį – per pirmąsias 24–48 valandas. Tačiau, jei sužinojote vėliau, geriau parašyti vėliau nei niekada. Net ir po savaitės gauta žinutė parodys, kad galvojate apie tą žmogų.
Ar reikia tikėtis atsakymo?
Ne. Niekada nesitikėkite ir nereikalaukite atsakymo. Gedintis žmogus gali gauti šimtus žinučių. Jei jis neatsako, tai nereiškia, kad jis nevertina jūsų dėmesio – jis tiesiog neturi energijos bendrauti. Jūsų tikslas yra duoti, o ne gauti.
Ką daryti, jei netyčia parašiau netinkamą žodį?
Jei jaučiate, kad pasakėte kažką ne taip, nepanikuokite ir neapipilkite žmogaus atsiprašymais. Tiesiog leiskite situacijai nurimti. Vėliau, kai bendrausite, galėsite parodyti savo rūpestį veiksmais.
Ar tinka siųsti virtualų atviruką?
Nors tai patogu, virtualūs atvirukai dažnai atrodo neasmeniški. Paprasta tekstinė žinutė, parašyta jūsų pačių žodžiais, yra daug šiltesnė ir nuoširdesnė nei paruoštas paveikslėlis su eilėraščiu.
Tęstinis palaikymas – svarbiau už pirmąją žinutę
Dažnai didžiausią vienišumą gedintis žmogus pajunta praėjus porai savaičių ar mėnesiui po laidotuvių. Tuo metu, kai visi aplinkiniai grįžta į savo įprastus gyvenimus, o užuojautos žinučių srautas nutrūksta, realybė smogia stipriausiai.
Todėl viena vertingiausių dovanų, kurią galite suteikti, yra „patikrinimo“ žinutė praėjus šiek tiek laiko. Tai neturi būti ilgas laiškas. Užtenka parašyti: „Sveikas, tiesiog galvoju apie tave. Kaip laikaisi šiandien?“ arba „Nereikia atrašyti, tiesiog norėjau priminti, kad vis dar esu čia, jei norėtum pasikalbėti“. Toks dėmesys parodo, kad žmogaus skausmas nėra pamirštas ir kad jūsų palaikymas nebuvo tik formalumas. Tai yra tikroji užuojauta – ne tik mandagus gestas mirties akimirką, bet ir buvimas šalia tada, kai tyla tampa garsiausia.
