Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų laikęs rankose kortų malkos ir bent kartą bandęs žaisti patį populiariausią kortų žaidimą visame Rytų Europos regione. Tai žaidimas, kuris vienija kartas – jį žaidžia tiek mokiniai per pertraukas, tiek studentai bendrabučiuose, tiek senjorai parkuose ar šeimos nariai per didžiąsias šventes. Nors iš pirmo žvilgsnio šis užsiėmimas gali pasirodyti elementarus, o jo pavadinimas skamba nerimtai, „Durnius“ yra gilus strateginis žaidimas, reikalaujantis puikios atminties, psichologijos išmanymo ir gebėjimo numatyti ėjimus į priekį. Daugelis mano, kad moka taisykles, tačiau dažnai žaidžia pagal „kiemo“ interpretacijas, kurios prieštarauja klasikiniams principams. Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime ne tik pagrindus, bet ir niuansus, kurie skiria mėgėją nuo tikro kortų meistro.
Žaidimo tikslas ir esmė
Priešingai nei daugelyje kitų kortų ar stalo žaidimų, čia nėra vieno nugalėtojo. Pagrindinis tikslas – nelikti „durniumi“. Tai reiškia, kad žaidėjai stengiasi kuo greičiau atsikratyti visų savo turimų kortų. Paskutinis žaidėjas, kurio rankose lieka kortos, kai malka jau tuščia, pralaimi. Būtent šis pralaimėtojas ir gauna „durniaus“ titulą, o kitame žaidime jam tenka pareiga dalinti kortas (kas laikoma tam tikra bausme ar žemesniu statusu).
Pasiruošimas žaidimui: kortos ir žaidėjai
Tradiciškai žaidžiama su 36 kortų malka. Kortų hierarchija yra standartinė ir auganti: žemiausia korta yra šešakė, o aukščiausia – tūzas. Eilės tvarka atrodo taip: 6, 7, 8, 9, 10, Valetas, Dama, Karalius, Tūzas.
Žaidime gali dalyvauti nuo dviejų iki šešių žaidėjų. Optimalus ir dinamiškiausias variantas yra 3-4 žaidėjai. Jei žaidžia šeši asmenys, naudojama visa 36 kortų malka, tačiau kartais, norint ilgesnio žaidimo arba esant daugiau dalyvių, galima naudoti ir 52 kortų malką (pridedant dvejukes, trejukes, keturakes ir penkakes), tačiau klasikinis variantas apsiriboja 36 kortomis.
Žaidimo pradžia ir dalijimas
Prieš pradedant pirmąjį partiją, burtais nusprendžiama, kas dalins kortas. Vėlesnėse partijose kortas dalija pralaimėjęs asmuo. Dalintojas kruopščiai išmaišo malką ir kiekvienam žaidėjui, pradedant nuo kairės pusės, padalija po šešias kortas. Kortos dalinamos po vieną arba po dvi, ratu.
Likusi malkos dalis padedama ant stalo užversta. Iš jos apačios ištraukiama viena korta ir padedama atversta po malka taip, kad matytųsi jos vertė ir rūšis. Ši korta nustato kozirį. Kozirių rūšis (vynai, būgnai, širdys ar kryžiai) visą tą partiją yra stipresnė už bet kurią kitą kortą. Pavyzdžiui, jei koziris yra būgnų šešakė, ji gali nukirsti bet kokį kitą ne kozirinį tūzą.
Pirmojo ėjimo teisė
Žaidimą pradeda tas žaidėjas, kuris savo rankose turi mažiausios vertės kozirį. Žaidėjai parodo savo kozirius ir nustatoma, kas turi mažiausią. Paprastai tai būna kozirinė šešakė. Jei niekas neturi kozirinių šešakių, ieškoma septynakių ir t.t. Jei žaidžiama ne pirma partija iš eilės, dažniausiai galioja taisyklė „iš po durniaus“ – tai reiškia, kad ėjimą pradeda žaidėjas, sėdintis kairėje nuo pralaimėjusiojo.
Pagrindinė mechanika: Puolimas ir Gynyba
Žaidimas vyksta pagal principą „puolimas – gynyba“. Ėjimai daromi pagal laikrodžio rodyklę.
Puolimas
Puolantysis meta vieną kortą ant stalo priešais savo kairėje sėdintį varžovą (gynėją). Pradedančioji korta gali būti bet kokia, tačiau strategiškai dažniausiai stengiamasi atsikratyti žemiausių, nereikalingų kortų, nebent norima priversti varžovą išnaudoti stiprius kozirius.
Gynyba
Gynėjas privalo „mušti“ (kirsti) jam mestą kortą. Taisyklės yra paprastos:
- Jei puolama ne kozirine korta, ją galima kirsti aukštesnės vertės tos pačios rūšies korta arba bet kuriuo koziriu.
- Jei puolama kozirine korta, ją galima kirsti tik aukštesnės vertės koziriu.
Jei gynėjas sėkmingai nukerta kortą, ji lieka gulėti ant stalo. Tuomet kiti žaidėjai (pirmiausia puolantysis, o vėliau ir kiti pagal laikrodžio rodyklę) gali „primesti“ papildomų kortų. Primesti galima tik tokias kortas, kurių vertė sutampa su jau ant stalo esančiomis kortomis (tiek tomis, kuriomis buvo pulta, tiek tomis, kuriomis buvo atsikirsta).
Pavyzdžiui: jei puolama su devynake, o ginamasi su dešimtake, kiti žaidėjai gali mesti papildomas devynakes arba dešimtakes.
Svarbūs ėjimo ribojimai
Norint išlaikyti žaidimo balansą, egzistuoja griežti ribojimai, kiek kortų galima „užkrauti“ gynėjui:
- Negalima duoti daugiau kortų, nei gynėjas turi rankose. Jei jis turi tik 3 kortas, jam galima mesti tik 3 (įskaitant pirmąją).
- Maksimalus kortų skaičius vieno ėjimo metu dažniausiai yra šešios, net jei gynėjas turi daugiau kortų.
- Pirmojo ėjimo metu (pačioje žaidimo pradžioje) dažnai taikoma taisyklė, ribojanti puolimą iki 5 kortų, kad gynėjas nebūtų per greitai „užverstas“.
Dvi baigties galimybės: „Bito“ arba Ėmimas
Kiekvienas susirėmimas baigiasi vienu iš dviejų scenarijų:
- Sėkminga gynyba (Bito): Jei gynėjas sėkmingai nukerta visas jam mestas kortas ir kiti žaidėjai nebeturi (arba nenori) ko pridėti, visos ant stalo esančios kortos apverčiamos ir dedamos į atskirą krūvą, vadinamą „bito“ (išmetamų kortų krūva). Šios kortos žaidime daugiau nebedalyvauja. Sėkmingai apsigynęs žaidėjas įgyja teisę pulti kitą žaidėją.
- Nesėkminga gynyba (Ėmimas): Jei gynėjas neturi tinkamų kortų atsikirsti arba nusprendžia taupyti savo kozirius, jis privalo paimti visas ant stalo esančias kortas (tiek puolimo, tiek kirtimo). Šiuo atveju ėjimo teisė pereina kitam žaidėjui, sėdinčiam kairėje nuo gynėjo (gynėjas praleidžia savo eilę pulti).
Kortų pasipildymas
Po kiekvieno susirėmimo, jei malkoje dar yra kortų, visi žaidėjai, turintys mažiau nei 6 kortas, privalo jas pasipildyti. Pirmasis ima puolantysis, po to kiti „primetę“ žaidėjai pagal laikrodžio rodyklę, ir galiausiai – gynėjas (jei jis apsigynė ir jam trūksta kortų). Tikslas – visada turėti bent 6 kortas, kol malka nėra tuščia.
Populiari variacija: Perduodamas Durnius
Tai viena populiariausių ir dinamiškiausių žaidimo versijų, kurią privalo žinoti kiekvienas. Pagrindinis skirtumas nuo paprasto „Durniaus“ yra galimybė perduoti ataką kitam žaidėjui.
Jei žaidėjas yra puolamas tam tikra korta (pvz., septynake) ir jis savo rankose taip pat turi tos pačios vertės kortą (kitą septynakę), jis gali ją padėti šalia nemušdamas ir „perduoti“ abi kortas kairėje sėdinčiam kaimynui. Tuomet kaimynas tampa naujuoju gynėju ir privalo atmušti jau dvi septynakes.
Svarbios taisyklės perduodant:
- Perduoti galima tik tol, kol nepradėta gintis. Jei jau nukirtote bent vieną kortą, perduoti nebegalima.
- Negalima perduoti, jei kitas žaidėjas turi mažiau kortų nei perduodamas kiekis.
- Jei perduodama su koziriu, tai dažnai vadinama „kelioniniu“ durniumi, ir tai yra itin stiprus ėjimas.
Komandinis žaidimas (Poromis)
Žaidžiant keturiese, labai populiarus variantas yra žaidimas „du prieš du“. Partneriai sėdi vienas priešais kitą (įstrižai). Pagrindinė taisyklė – partneriai vienas kito nepuola. Jie bendradarbiauja, stengdamiesi „užversti“ priešininkų komandos narius ir padėti vienas kitam atsikratyti kortų. Jei vienas partneris baigia žaidimą (išmeta visas kortas), kitas tęsia žaidimą vienas prieš du varžovus, kol išaiškėja pralaimėtojas.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar galima peržiūrėti „bito“ (išmestų kortų) krūvą?
Ne, klasikinėse taisyklėse tai griežtai draudžiama. Žaidėjai privalo pasikliauti savo atmintimi ir prisiminti, kokios kortos (ypač koziriai) jau iškrito iš žaidimo. Bandymas peržiūrėti išmestas kortas laikomas sukčiavimu.
Ką daryti, jei baigėsi malka, o žaidėjai dar turi kortų?
Žaidimas tęsiasi tik su rankose turimomis kortomis. Nuo šio momento niekas kortų nebepasipildo. Tai yra pati įtempčiausia žaidimo stadija, kurioje sprendžiasi nugalėtojas.
Ar galima kirsti kozirį kitu koziriu?
Taip, ir tai yra būtina, jei esate puolamas koziriu. Norint apsiginti nuo kozirio, privalote dėti aukštesnės vertės kozirį.
Kas yra „lygiosios“?
Lygiosios įmanomos, jei paskutinio ėjimo metu puolantysis išmeta savo paskutines kortas, o gynėjas sėkmingai jas visas nukerta ir taip pat lieka be kortų. Tokiu atveju „durniaus“ nėra, o situacija dažnai apibūdinama posakiu „akys pro kaminą“.
Strateginiai patarimai pradedantiesiems
Norint ne tik žaisti, bet ir dažniau laimėti, verta atkreipti dėmesį į keletą strateginių niuansų:
Kozirių taupymas. Neskubėkite mėtyti kozirių žaidimo pradžioje, ypač jei turite aukštų (Tūzas, Karalius). Tačiau nereikėtų ir per daug gailėti mažų kozirių gynyboje, jei tai padeda išvengti didelio kiekio kortų paėmimo.
Atminties lavinimas. Bandykite įsiminti, kokie aukšti koziriai jau iškrito. Jei žinote, kad kozirinis tūzas ir karalius jau „bito“ krūvoje, o jūs turite kozirinę damą, žinote, kad turite nenugalimą kortą.
Porų rinkimas. Puolant labai naudinga turėti poras (pvz., dvi aštuonakes). Tai apsunkina gynybą, nes varžovui reikia rasti dvi tinkamas kirtimo kortas, o jums lengviau atsikratyti kortų.
Pabaigos žaidimas. Kai malka baigiasi, strategija keičiasi. Svarbu tiksliai žinoti, kokias kortas turi priešininkas, ir laikyti atitinkamus atsakymus. Paskutiniuose ėjimuose neretai laimi tas, kuris išlaikė aukščiausią kozirį.
Žaidimo kultūra ir nerašytos taisyklės
Be oficialių taisyklių, egzistuoja ir tam tikras žaidimo etiketas, kurio laikymasis parodo pagarbą varžovams. Pavyzdžiui, laikoma nemandagiu elgesiu ilgai vilkinti laiką galvojant apie akivaizdų ėjimą. Taip pat, jei matote, kad varžovas nebeturi jokių šansų apsiginti (pvz., jūs turite tris tūzus, o jis – tik kelias žemas kortas), priimta tiesiog atversti kortas ir parodyti, kad žaidimas baigtas, užuot be reikalo tęsus kančią.
Ypatingas dėmesys skiriamas sąžiningumui. Ženklai (mirksėjimai, stalo spardymas) komandiniame žaidime yra griežtai draudžiami ir gali sugadinti visą žaidimo malonumą. Galiausiai, nepamirškite, kad „Durnius“ yra socialinis žaidimas. Nors niekas nenori pralaimėti, svarbiausia yra bendravimas, emocijos ir geras laikas praleistas kartu su draugais ar šeima. Mokėjimas oriai pralaimėti ir su šypsena paimti kortas dalinimui kitai partijai yra tikro žaidėjo požymis.
